Naujas globotinis .. vakar teko gandriuką pasiimti pas save. Močiutė, pas kurią jis glaudėsi, jau beveik 90ties metų, ir labai prašė paimti, o norinčių priglausti - neatsirado .. Mačiau močiutės "paraližuotą" katiną - vienas makabriškiausių vaizdelių mano gyvenime.. pasikvietė vidun parodyti. Katinas gulėjo apkamšytas prie krosnies, kurią vis pakuria,, nes senolei ir vasarą, su striukės tipo liemene, megztinių ir storomis "kolgotkėmis" šalta. Kad ten katino mumija, galima buvo spėti ir tolo - iš po apklotelių matėsi plutele aptrauktos pusiau pramerktos akys ir ryžas snukutis. "Kai nunešu jį į šiltnamį, kad jam šilčiau būtų, tai skruzdėlės kad užpuola".. Pajidino į luitą sudžiuvusią katinelio mumiją, kurią maitino šaukšteliu kasdieną... - Jis jau negyvas, - pasakiau. " Gali būti, gali būti, kad negyvas, reikės pakasti" - atsakė senolė.
Mano būrys katinų buvo labai nustebę ir Susidimeję, gandriukas - išsigandęs naujų pasikeitimų, ir todėl bendros ramybėsdėlei, paklojau jam šieno patalą dideliame Akelos transportiniame narve. Labai neramiai jis ten sėdėjo, laimė, kad narvas pakankamai erdvus, kad paukštukas galėtų išskleisti sparnus. Bet neatrodė, kad jis savarankiškai pavalgyt - bandžiau ir kačių ir šunų konservus, net šliapianką, kurią jį šėrė močiutė - snapu pabaksnoja ir tiek.. pradėjau nerimauti 
bet juk beveik savaitę pas močiutę išgyveno - tai valgė kažką??
Šiandien ruošiausi pastatyti narvą, ramesnė vietoje kieme, ir gandriuką patupdžiau žolėse, kur jis iškart aprimo. Ir... kad puolė valgyti pats! 
Papjausčiau jam žalios mėsos ir jis miklei sukapojo viską! Va tokia ta laisvė - gandras net valgyti narve nenori..