Akela jau visai rimtas „paauglys” – Rugsėjį jam sukaks 14 metų! Tai žmogiškais metais, o kaip didelis haskis, jis jau ogogo koks ilgametis. Truputį galinės kojos nusilpo, nenori ilgų pasivaikščiojimų – bet turi didelį kiemą, kuriame vaikštinėja laisvai kada nori.
Dar prieš porą metų, tokios laisvės negalėjau jam leisti, nes klausa jau tada buvo nusilpusi, o jis vis bandė apsilankyti už puskilometryje esančių kaimynų tvenkinyje, kuriame augina žuvis.
Akela – britas (turi UK pasą), buvęs prieglaudos gyventojas – atlikau gan įmantrias procedųras, kad jį gaučiau, ir sumokėjau visai nemažą sumą – prieš daugiau nei 10 metų £200. Čia starilizacija neįskaičiuota. Jis didelis – 70cm ties ketera, kai pasiėmiau, svėrė 27kg, bet veterinarai sakė, kad tai norma ir svorio netrūksta. Bet jis vistiek pagražėjo iki 40kg, ir visai be viršsvorio.
Akela neloja. Beveik visai ! Pirm1 kart1 išgirdau lojant, kai jau 2 savaites gyveno pas mane. Galvojau, kad jis išvis nemoka loti, ir neiškart supratau, kad tai jis, kai išgirdau. Buvo sekmadienis, Akela, tada dar Anglijoje , „ganėsi” uždarame mūsų namų kiemelyje, į kurį patenkama tik per mano miegamąjį ir stiklinę terasą. Tvarkaiusi namuose, ir neiškart sureagau į labai žemo tono lojimą, nustebau ir nuėjusi pažiūrėti, radaujį žiūrintį į sodelio galč, kur buvo tvora su negyvenamu sklypu. Šalia tvoros esančio sandeliuko durys buvo atviros kažkodėl. Šala iš kažkur atsirado beisbolo lazdos formos šaka. Susirinkau šunį, ir užsirakinau viduje…
Ar dar kartą ryžčiausi prigllausti suaugusį šunį? Oi nežinau, nežinau… Galiu visą romaną parašyti, kaip mums sekėsi kartu 10 metų. Ir kartais toks beviltiškumas apimdavo… praėjo 5 metai, kol jis tapo tikrai „mano”. Ar žinote, kad haskiai renkasi tik vieną savo žmogų per gyvenimą. Ak, nepaminėjau – jis prigimtinis vedlys. Jo neimanoma perdaryti, jis visada sprendžia pats, ir tik dabar, kai jau gerokai nusilpo jo vulkaniškas jėgų proveržis, jis kartais man nusileidžia.
Anksčiau jis labai žavėjosi kačiukais 🙂 Dabar – jam gerokai nusibodo, bet jaučiasi aukštesniu sutvėrimu ir niekada nėra nuskriaudęs katino, nors gazdina… Jo gazdinimus katinai priima su nuostaba „čiadabakas?” ir nereaguoja niekaip. Bet jį myli, kartais ateina miegoti pas jį, ypač jei serga. O Akela niekada nesirgo! Tai va… Kol kas pakaks. Dar daug nepapasakotų dalykų, bet visko po truputi…
