Pelytė, nes gimė tokia mažutė ir tamsiai pilka, kaip peliukas. Tai mano katės Tigros (deja, išgyvenusi beveik 9 metus, iškeliavo į katinukų Rojų), ankstyvas vaikas. Tigrai nebuvo metų, kai susilaukė 3 berniukų ir Pelytės – visi jau seniai rado labai rūpestingus namus, o štai Pelicija liko. Negalėjau su ja išsiskirti – rūpinausi nuo pat gimimo, nes daug stambesni broliai ją nustumdsvo į šoną per pietus. Tad nelaukdama, kol nusilps, pradėjau maitinti papildomai. Paskui, kai kačiukams buvo trys savaitės – atsitiko gaisras, ir pirmiausia išnešiau gyvūnus – paskutinė buvo Tigra, tikėjausi, kad ji bėgs paskui, bet ji liko virtuveje. turbūt norėjo įsitikinti, kad ji man tikrai brangi ir aš grįšiu… Paėmai jč ant rankų paskutinę sekundę, viskas jau skendėjo nepermatomuose dūmuose ir išbėgau su kate laukan, kol dar matėsi durys… Ir dar daug visko nutiko per 9 mūsų benrus metus, todėl Pelicija man tikrai kur kas daugaiu, nei Augintinis ar katė.
Anksčiau, kai gyvenome šalia miško-parko, viename gražiausių Lietuvos miestelių, kartu su katinais (tada jų buvo 3, ir kartais mažiai gyvendavo laikinoje globoje), eidavome pasivaikščioti į miškelį. Žinoma, vadas – Akela, o katinai bėgdavo uodegas iškėlę kartu ir jį erzindavo. Miestelio poilsiautojai, kuriuos sutikdavome, plačiai šypsojosi. Mes taip pat 🙂
Dabar Pelicija pasitinka mane grįžtančią namo, į Sodybą. Ji dažniausiai pamato mane anksčiau už kitas kates, ir šuoliais pasileidžia pas mane, o kitos katės puola paskui ir visas būrys atlekia man vos tik priėjus prie sodybos vartų. Pribėgusi prie manęs, Pellia dažniausiai griuna ant žemės ir visaip raitosi, kaip kirmėliukas. Pastebėjau, kad kai kurie kiti išmoko taip mane pasitikti 😀 Ne, aš jų nepuolu vaišinti skanėstais, pasisveikiname, kiekvieną paglostau, ir einame kartu link namo. Akela gyli savo ložėje ir didingai laukia, kol prieisiu..
Pelytės nuotraukų turiu nuo pat pirmųjų dienų – toks mielas, žavus, ir labai laisvamaniškas padarėlis mano Pelytė.
