Kai gyvenau mieste, bet jau buvau įsteigusi VŠĮ, nes turėjau daug idėjų, kurios kantriai laukia, kol įveiksiu nuolatinius sunkumus, gretimai gyvenantys žmonės nesididžiavo – drasiai palikdavo kačiukus man po langais. Spėju, kad kažkas iš artimų kaimynų, kurių kaip nuomininkė artimiau nepažinojau – tik „labas, kokia graži diena!”, „puikiai atrodote, labas rytas”. Vieną gražią pavasario dieną, o paskui ir kitą gražią dieną radau kniaukliukus – toje vietoje buvo sukrauta statybinė mediena namo remontui, bet patogus neužtvertas priėjimas – net privažiavimas. Dieną judri gatvė, kuria išprotėjusiu greičiu laksto šroto klientai – visai panosėje, ir 2 mėn kačiukai buvo pavojuje! Vienas tų „radinukų” – Vasiliauskaitė. Labai meilutė, neišpasakytai miela ir juokinga pilkutė pasirodė stipraus charakterio dama, kuriai labai greitai pasireiškė rinotraheito požymiai ir nežiūrint vet gydytojso pastangų, šiaip netaip išgyveno. Bet pasveikimas buvo už gero mėnesio, jau namuose – Sodyboje.
Atskira istorija apie nusivilimą veterinarais. Čia tik trumpai – Vasiliauskaitę ir dar 2 zuikius iškart nunešiau į naujai atsidariusią vet kliniką netoliese. Prirašė vaistųkų, kuriuis ten pat ir įsigijau – ir tablečių ir leidžiamų, o po 2 savaičių verkdama atgal – kačiukams kiekvieną dieną darėsi vis blogiau, kol po antro vizito, tą patį vakarą, 2 mažyliai užmigo amžinai. Liko Vasiliauskaitė, kuri atkakliai laikėsi įsitvėrusi į gyvenimą…
Ai… kodėl Vasiliauskaitė? jos negalima imti ant rankų!! tiksliau galima, bet pasigailėsit – ji priešinsis labai trumpai, bet nuožmiai ! Dingsta šinšiliškas mikštumas ir letenėlės plastnoja aštriais nagais raižydamos viską, kas papuola. Bet greitai pasigirsta tylus ir labai dramatiškas „meu” – tarsi komanda suglebti ir baigti ataką… O šiaip tai Meilūnė ir Estetė, vertinanti ryškias spalvas ir tekstūras.
Beje, jos rainumas kaktytėje nupiešė dar vieną porą dideliu akių 🙂
Kai gyvenau mieste, bet jau buvau įsteigusi VŠĮ, nes turėjau daug idėjų, kurios kantriai laukia, kol įveiksiu nuolatinius sunkumus, gretimai gyvenantys žmonės nesididžiavo – drasiai palikdavo kačiukus man po langais. Spėju, kad kažkas iš artimų kaimynų, kurių kaip nuomininkė artimiau nepažinojau – tik „labas, kokia graži diena! „, „puikiai atrodote, labas rytas”. Vieną gražią pavasario dieną, o paskui ir kitą gražią dieną radau kniaukliukus – toje vietoje buvo sukrauta statybinė mediena namo remontui, bet patogus neužtvertas priėjimas – net privažiavimas. Dieną judri gatvė, kuria išprotėjusiu greičiu laksto šroto klientai – visai panosėje, ir 2 mėn kačiukai buvo pavojuje! Vienas tų „radinukų” – Vasiliauskaitė. Labai meilutė, neišpasakytai miela ir juokinga pilkutė pasirodė stipraus charakterio dama, kuriai labai greitai pasireiškė rinotraheito požymiai ir nežiūrint vet gydytojso pastangų, šiaip netaip išgyveno. Bet pasveikimas buvo už gero mėnesio, jau namuose – Sodyboje.
Atskira istorija apie nusivilimą veterinarais. Čia tik trumpai – Vasiliauskaitę ir dar 2 zuikius iškart nunešiau į naujai atsidariusią vet kliniką netoliese. Prirašė vaistųkų, kuriuis ten pat ir įsigijau – ir tablečių ir leidžiamų, o po 2 savaičių verkdama atgal – kačiukams kiekvieną dieną darėsi vis blogiau, kol po antro vizito, tą patį vakarą, 2 mažyliai užmigo amžinai. Liko Vasiliauskaitė, kuri atkakliai laikėsi įsitvėrusi į gyvenimą…
Ai… kodėl Vasiliauskaitė? jos negalima imti ant rankų!! tiksliau galima, bet pasigailėsit – ji priešinsis labai trumpai, bet nuožmiai ! Dingsta šinšiliškas mikštumas ir letenėlės plastnoja aštriais nagais raižydamos viską, kas papuola. Bet greitai pasigirsta tylus ir labai dramatiškas „meu” – tarsi komanda suglebti ir baigti ataką… O šiaip tai Meilūnė ir Estetė, vertinanti ryškias spalvas ir tekstūras.
Beje, jos rainumas kaktytėje nupiešė dar vieną porą dideliu akių 🙂